| Kai rudeniui sismarkavus labai pristingam ilumos, naujasis ARTUMOS numeris kreipia skaitytoj vilgsn ten, kur tos ilumos ir dar kai ko, labiau esmingo, iekoti. Tai bendruomen ir bendryst, o per j – ir nesavanaudika vieni kit parama.
Betgi itai giliausioje ms esybje tarsi Mozs ploktj kalte ikalta! Argi lengva k nors pridurti prie to, kad pradi pradioje jau buvom paaukti bti ne po vien, o ir dabar kas sekmadien esam meiliai kalbinami: „Broliai, sess...“?
Taiau vartydami spalio ARTUM netruksime pajusti, kaip vis dlto smagu ir gerus dalykus, ir skambius odius vis i naujo pablizginti, kad jie vl surt kaip naujas skatikas: apie savanorysts pltr Lietuvoje ir pasaulyje; apie diaugsm atrasti ger savijaut ir netgi profesin naud dirbant be atlygio; apie rimt ateitinink pasiryim per 30 met veikti nemeils problem Lietuvoje – t. y. vaikinti visus beglobius vaikus; apie solidarum su likusiais Sibiro kapinse; apie palydjimo bendryst iki pat mogaus mirties – visa tai ir dar daugiau atradim laukia spalio ARTUMOJE.
ia pat ir naujai – solidarumu! – spindinti trij dievikj Asmen bendryst, ir A. Rubliovo ikona Trejyb su laisva vieta... mums! Ir netgi toks „kietas“ lietuvikas prieodis „ne ms kiauls, ne ms pupos“ tuoj pat, ms akyse, gdingai pralaimi, tautieiams solidarizuojantis su kvalo iverstame mike kalinta eima. Spalio numeryje rasime poeto ir vertjo A. Gailiaus naujai iverst v. Prancikaus mald (ar iandien tikrai alkte alkstame to, ko maldaujame?); suinosime, kada sakome: „tai yra mano knas, kurio tau neatiduodu“ ir „tenebna man, kaip tu pasakei“... Ir gal pradiugsime, kad vaikas savo gyvenime jau sutiko kunig, kuriam jo bendruomen – didiausias turtas.
Tie, kas mgsta pasivalgyti po sveias alis, su naujuoju ARTUMOS numeriu pabuvos lietuvaits akimis pamatytoje Kalkutoje, kurios begalin skurd – be skambi odi – kitados pasiryo mainti palaimintoji Motina Teres. Arba igirs, kad kakur Peru tarnauja lietuvait – Motinos Teress sesuo. Ir Lietuvoje spalio ARTUMA pads atrasti viet, kur indus plauna net kardinolai ir „kur mylimi visi“. Na ir kas, kad ten besiildantis vargeta vis tiek nepatenkintas: girdi, ia „tik kiek geriau“ nei kaljime.
Kaip rao kun. K. Brilius MIC, „kiekvienas esame savaip silpnas, bet kiekvienas, paliestas tarnaujanios ir supratingos artimo meils, stiprjame“. O pasak kun. A. Kazlausko, „pasirodo, bti panaiam Diev, bti Jo paveikslu – tai bendrauti“.
Dal Gudinskien |